Ką daryti, jei paauglystėje vaikai nebenori groti? Šį klausimą nagrinėja ir asmenine patirtimi dalinasi amerikiečių smuikininkas ir Suzuki pedagogas Gabe Kitayama Bokosky. Ar tikrai šį laikotarpį galima išgyventi be pykčio? Ir kaip turėtų elgtis tėvai, kad padėtų vaikams išgyventi šį laikotarpį? Atsakymą rasite pasiklausę įrašo.
Būti Suzuki šeima – tai reiškia mokytis groti kartu su savo vaikais. Apie tai, kaip mokymasis groti fortepijonu visiems kartu papildo šeimos tradicijas, savo mintimis dalijasi mama Ieva.
Kodėl tėvams verta mokintis groti drauge su vaikais arba kai dešinė ranka atranda kairę, o pats atrandi … save
Kai pirmą kartą pabandžiau pagroti „Spindulėlį“ abiem rankom, negalėjau patikėti, jog iš karto nesugebu įveikti tokios ausiai paprastos melodijos… Atmintyje iš vaikystės perono pajudėjo minčių traukinys, į kurį vis įlipdavo nauji keliautojai: „tai neįmanoma“, „ne man groti pianinu“ arba „neturiu tiek kantrybės“, „man nepavyks sujungti abiejų rankų melodijų“. Vienos mintys išlipdavo, kitos įlipdavo. Įdomu, kad protas norėjo daugiau nei rankos mokėjo, todėl jis ir buvo pagrindinė kliūtis judėti toliau. Traukinys puškavo vidinio konflikto kryptimi ir jei būčiau pasidavusi, kelionė nebūtų tokia turtinanti ir auginanti. Norėdami keliauti visi drauge viename traukinyje, tapome SUZUKI šeima, o skambinimas pianinu virto ilgalaikiu šeimos projektu.
Šios kelionės pradžioje labai aiškiai pajutau, kaip, susidurdami su iššūkiais, susitinkame su savimi pačiais, su savo mintimis ir vidiniu dialogu. Tiek suaugę, tiek vaikai. Kai pradėjau groti drauge su dukromis, labiau priartėjau prie jų, radau daug progų per asmeninę patirtį geriau suprasti, kas vyksta jų viduje susidūrus su sunkumais mokantis naujų dalykų, įgyjant naujų patirčių. O juk aplanko noras sustoti, viską mesti nepatyrus mažų ir didelių pergalių, kurios slepiasi už pastangų, ryžto, atkaklumo ir kantrybės kalniuko. Besimokydamos drauge tarsi susilyginome ir ėmėme labiau suprasti viena kitą, atvėrėme duris naujiems pokalbiams, asmeniniam ir tarpusavio santykių augimui.
Taip, kaip vaikas reaguoja į naujoves, iššūkius, sunkumus, taip kalba su savim. O šios kalbos išmokstama iš tėvų bendravimo su juo. Tai tikrų tikriausias veidrodis. Kiekvienas savyje esame vaikas, kai imame mokytis kažko naujo. Norėdami, kad atspindys pasikeistų, pradėkime nuo savęs, nuo to, kaip kalbame su savimi kai imamės naujų dalykų. Vaikai godžiai sugeria aplinką ir tėvų pavyzdys tikrai turi didelį teigiamą poveikį – garsiai išreikštas pozityvus savęs paskatinimas, ramus ir atsakingas melodijų kartojimas, švelnus ir atkaklus stengimasis įveikti kliūtis, džiugesys ir pagyra sau išmokus sunkesnę kūrinio dalį, šypsena ar paskatinimas suklydus.
Pripažinsiu, pradžioje ne visuomet norėjau sėsti ir pagroti, bet kaip ir bet kokiam įpročiui įsitvirtinti reikia laiko. Vieni sako dvidešimt vienos dienos, kiti skaičiuoja kitaip. Pasirodė, jog svarbu ir veiksminga lavinti saviugdą, tesėti sau duotus pažadus, sąmoningai skirti šiai veiklai laiko, kryptingai judėti tikslo link, pastebėti savo pasiekimus, juos įvardinti ir pasidžiaugti. Po kiek laiko išaugo noras groti, nes tiek smegenyse, tiek kūne, tiek širdyje muzika buvo palikusi malonių pojūčių. Atkaklus įsipareigojimas sau pradžioje leido pajusti malonumą vėliau. Pasitaiko stotelių ir dabar, bet iš jų kaskart yra ženkliai lengviau pajudėti. Padeda įsitvirtinantis suvokimas, kad nebūtina laukti rytojaus, kitos savaitės ar sausio pirmos, kad žengtum žingsnį. Pasirinkus grojimą dėmesys skiriamas vidinio gėrio auginimui plačiąja prasme.
Grodamas kiekvienas iš mūsų šeimos narių susiduria su skirtingais iššūkiais ir progomis. Vienam tai yra gebėjimo susitelkti, buvimo čia ir dabar, dėmesingumo lavinimas. Kitam tai yra proga mokytis neskubėti, pabaigti viską iki galo, išmokti nerti gilyn, o ne slysti paviršiumi, trečiam tai tikėjimo savimi ir drąsos imtis naujų iššūkių, ketvirtam… tai puikus atsipalaidavimo būdas. Visi esame labai skirtingi ir tie skirtumai mus praturtina. Nekalbant jau apie tai, kad namuose muzika skamba keturiskart daugiau net ir pačiam negrojant – vyksta pasyvus mokymasis girdint. Trečioji dukra, kuriai dar nėra metukų, nuolat girdėdama muziką taip pat turi progą auginti vidinį džiaugsmą ją girdint ir kuriant. O koks gyvumas ir motyvacija užlieja vaikus, kai jie gali padėti tėvams! Kokios tuomet nuostabios dukrų savybės atsiskleidžia ir kaip švelniai, kantriai, nepailsdamos ir net pasitelkdamos gerą humorą jos mus moko. Nė karto nėra supykusios, kad nepavyko, nė karto nenusivylė ir nenuleido rankų. Tai dar kartą patvirtina mintį, kad vaikai yra tikrieji mūsų mokytojai. Mokymasis įgauna visai kitą prasmę ir atspalvį, kai tampa žaidimu. Vaikai, o gal ir suaugę, geriausiai mokosi žaisdami. Pasitelkę kūrybingumą galime sugalvoti įvairių būdų, kaip paversti praktikos laiką namuose smagiu žaidimu. Taip sumažės dejonių, kad nežinia ką veikti, ir dėmesys bus atitrauktas nuo nepageidaujamų veiklų. Būtent mes, tėvai, turime galios ir atsakomybę parodyti vaikams, kaip nukreipti energiją tinkama linkme ir išmokti sąmoningai pasirinkti veiklą, kuri juos augina, palaikyti atvertas duris prasmingų užsiėmimų įvairovei, paruošti vaikus mokymuisi visą gyvenimą, puoselėti smalsumą ir ugdyti supratimą, kad viskas priklauso nuo paties pasirinkimų ir pastangų.
Dabar galiu pasakyti, kad grojame ir dėl savęs, ir dėl vaikų tam, kad galėtume atskleisti savo stipriąsias savybes ir talentus taip, kaip šiandien neįsivaizduojame galintys. Sakydama talentus turiu omenyje ne tik muzikinius, bet ir tokius dalykus kaip klausą, pajautimą, dėmesingumą, laisvumą, saviraišką, atmintį, vidinį kūrėją ir daugybę kitų. Mokymasis groti leidžia tapti empatiškais tėvais, kurie gali ir moka padrąsinti, įgalinti vaiką atskleisti ir lavinti savo charakterio savybes, plėsti savo galimybes.
Galbūt mūsų traukinys nėra greitasis, bet išties smagus – juo važiuodami mokomės mėgautis kelione ir pastebėti mažas džiuginančias detales 😊